Veidu į vakarą

Naujoje knygoje  Viktoro Gulbino eilėraščių žmogus pastebimai keičia žiūrėjimo kryptį, iš dabarties vis rečiau žvelgia į perspektyvą, vis dažniau - į retrospektyvą: atėjo apmąstymų laikas, tad svajojamą pasaulį ir iliuzijas keičia nepagražinta realybė ir bandymas su ja susitaikyti.

Į ankstesnėje V. Gulbino kūryboje ryškiai dominavusią hedonistinę pasaulėžiūrą natūraliai ima įsilieti panteistinis pasaulio suvokimas, tad eilėraščių žmogus neišvengiamai išgyvena vidinį virsmą: malonumai transformuojasi į egzistencinius apmąstymus. Autoriui sekasi suvaldyti šią savotišką (kol kas?) dualumo būseną, o knyga nuo to tik laimi: lyrizmą papildo ironija ir autoironija, išsiplečia tematinis ir probleminis laukas, eilėraštis jau nebeišsitenka minimalistinėje formoje.