Paskutinis pabaisos atodūsis

Ak, tų puslapių sklaidytojau brangiausias, storų knygų vartytojau mieliausias. Ar turi ko nusitverti? O arbatos su vaistukais atsigerti? Tvirtas būk, nepabūk ir ant šono nenugriūk. Brrr, lig šiol visas drebu, bet rašau, kol dar galiu. Nes labai geidžiu padėti. Ir tuojau skubu įspėti: geriau tu neskaityk šių KLAIKYBIŲ, neregėtų negirdėtų BAISYBIŲ. Maldauju: pats savęs pasigailėk, užversk šią knygą ir šalin padėk. Ak, jei žinotum, kas čia tavęs tyko. ATSIKVOŠĖK IR PAŽIŪRĖK, KAS MAN NUTIKO...

Būk budrus, atsargus ir kaip lapinas gudrus: šios knygos gelmėse, jos bedugnėse gilybėse tau bus lemta sutikti visą tuntą BAIDŲ, SLOGUČIŲ ir BABAUŽIŲ bei jų vadą BŪGIO PRADĄ, pagaugų varymo pirmūną, dar niekur neregėtą SIAUBŪNĄ. Et geriau tu į jį nežiūrėk, o jei žiūrėsi- BALSU NERĖK. Tokia mano valia, toks noras žūtbūtinis, o sykiu ir atodusis paskutinis...