Sakmė apie aisčius
Daugybės tautų gyvenimai jau prasmego užmarštin: sudūlėjo jų statyti miestai, užpūtė vėjas smėliu ir žvirgždu ten gyvenusiųjų darbus, vandeniu užplukdė, nė pėdsako nepalikdamas. Neliko nieko, tačiau tai nereiškia, kad nieko nebuvo. Trumpa žmogiškoji atmintis, tačiau amžina dieviškoji.
Svarbios pasaulio bibliotekos rankraščius senus akylai saugo. Tačiau ar viskuo galima tikėti, kas juose surašyta, juolab jų perrašymuose ir vertinimuose? Ar nėra tai vien rašančiojo pasakojimas apie istoriniu vadinamą įvykį ar žmogų šitaip, kaip jis tai suprato, arba šitaip, kaip jam buvo liepta užrašyti? Ar galima tai vadinti istorija? Sakmė tai ar faktai? Kuo istorikų pripažintos istorijos tikresnės už Žvaigždžių bibliotekose surašytąsias?
Šventosios Bibliotekos fondų Sergėtojams leidus, atėjo laikas papasakoti istoriją tautos, kuri dar menama aisčių vardu. Gyva ji dar. Sava, nors labai laiko pakeista kalba tebekalba. Savo šaknų ieško, kitataučiais istorikais nepasitikėdama. Posūkyje ji: arba į susinaikinimą, arba į atgimimą. Todėl ir kalbame.
Turintieji ausis teišgirsta. Turintieji akis tepraregi. Turintieji širdis teatbunda!!!