Vidinė tyla yra raktas
Budistai šią būseną vadino upekkha. Musulmonai kalbėjo apie aslamą. Žydai – hishtavut. „Bhagavadgytos“ antrojoje knygoje, epinėje poemoje apie karį Ardžuną, kalbama apie samatvam – proto nuoseklumą, kitaip – vidinę tylą, kuri visada tokia pati.
Graikai tai vadino
euthymia ir hesychia. Epikūro sekėjai – ataraxia. Krikščionys – aequanimitas.
Anglai – stillness.
Budizmas. Stoicizmas.
Epikūrizmas. Krikščionybė. Hinduizmas.
Neįmanoma rasti
filosofinės mokyklos ar religijos, kaip aukščiausio gėrio ir rakto į laimingą
gyvenimą bei efektyvią veiklą negarbinančios šios vidinės rimties.
Ir kai iš esmės visų
senovės išminčių nuomonė dėl ko nors sutampa, tik kvailys atsisakytų tai
išklausyti.
Štai kodėl vidinės
tylos idėja nėra kažkokia „Naujojo amžiaus“ judėjimo kvailystė ar vienuolių ir
išminčių pramanas. Ji būtina mums visiems, nepriklausomai nuo to, ar
investuojame į ribotos rizikos fondus, žaidžiame Supertaurės varžybose, vykdome
pažangius tyrimus, ar auginame vaikus. Tai kiekvienam žmogui pasiekiamas
kelias, vedantis į nušvitimą ir meistriškumą, didybę ir laimę, efektyvumą bei
gebėjimą būti čia ir dabar.
Tai raktas į...
... aiškų mąstymą.
... galimybę matyti
visą šachmatų lentą.
... gebėjimą priimti
sunkius sprendimus.
... savo emocijų
valdymą.
... gebėjimą
nustatyti tinkamus tikslus.
... įtemptų situacijų
valdymą.
... santykių
išlaikymą.
... gerų įpročių
ugdymą.
... produktyvumą.
... puikių fizinių
savybių užtikrinimą.
... pilnatvės jausmą.
... juoką ir
džiaugsmą.
Vidinė tyla yra raktas
į viską. Į galimybę būti geresniais tėvais, geresniu menininku, investuotoju,
sportininku, geresniu žmogumi.
Ji atrakina visus
gyvenimo gebėjimus.
Ši vidinė tyla gali
būti TAVO.