Šerloko Holmso ir daktaro Džono H. Vatsono istorijos

Rašalo upės nutekėjo nuo 1887-ųjų, kai apsakyme „Kraujo spalvos etiudas“ pasauliui pirmą kartą pristatytas Šerlokas Holmsas. Dėl kvapą gniaužiančių nuotykių visiems gerai pažįstamas legendinis seklys daugeliui jau tapo realiu asmeniu (leidžiamos netgi jo biografijos!), populiarumu pranokstančiu net savo kūrėją Arthurą Conaną Doyle’į ir kitus jo kūrinius: istorinius, fantastinius ir meilės romanus, poeziją, pjeses, knygas spiritizmo, politikos temomis.

Garsiojo detektyvo Šerloko Holmso prototipas buvo Edinburgo universiteto profesorius, chirurgas Josephas Bellas, dėstęs ir pačiam mediciną studijavusiam, vėliau rašytoju tapusiam A. C. Doyle’iui. J. Bellas tapo pirmuoju sekliu, kurio dedukciniais sugebėjimais ne kartą naudojosi policija. Profesorius atidžiai sekė Šerloko Holmso nuotykius ir konsultavo šių apsakymų autorių. 
Istorijos apie dedukcijos meistrą taip išgarsino A. C. Doyle’į, kad rašytojas, slegiamas skaitytojų reikalavimų tęsti apsakymus, netgi „nužudė“ savo herojų. Vis dėlto detektyvų mėgėjams nerimstant po devynerių metų A. C. Doyle’is vėl „prikėlė“ gudrųjį seklį iš mirusiųjų ir iš viso parašė penkiasdešimt penkis apsakymus bei keturias knygas apie Šerloką Holmsą ir ištikimąjį jo bičiulį daktarą Vatsoną.