Žmogiškumo vardu
Apie Žmogiškumą kalbame nuolat. Šios vertybės ieškome savyje, šeimoje, kaimynystėje,bendruomenėje, teisme, mokykloje, valstybėje ir visame pasaulyje. Drauge pripažįstame, jogŽmogiškumas, nepaisant kartų, technologijų, santvarkų kaitos buvo ir tebėra mūsų bendrosprigimties dvasinė išraiška. Deja, ateitis tai gali pakeisti. Mūsų atotrūkis nuo gamtos, gyvobendravimo jau tampa grėsmingu pajautai ir jis toliau didės.Ar mes, mūsų palikuonys liksime žmogiški? Tai esminis kūrinio klausimas, narpliojamas būsimopasaulio prielaidose. Šioje knygoje rasite tikėtinus žmonijos sukrėtimus, žmogaus padermiųišsiskyrimus, už Žemės ribų pasmerktą skysčio distopiją, jos nužmogėjimo siaubą ir neįprastuskūrinio veikėjų likimus. Jūsų laukia beveik 600 metų trukmės epopėja apie Žemės, Žmonijosapokalipsę ir vėl atgimusio pasaulio viltį išgyvenusiai žalmėgių visuomenei. Ją į ateities socialinęutopiją ves paskutiniai žuvusios žmonijos atstovai ir Konstitucija – nepalaužiama dirbtinio proto beijėgos mašina.Knygos istoriją pirmuoju (aš) asmeniu pasakoja jos liudininkas. Tai – jaunas filosofas-girtuoklis,netolimoje ateityje nelemto eksperimento dėka tapsiantis nemirtingu. Išskyrus amžinybę, jis neturikitų pranašumų, yra pažeidžiamas, kenčiantis, vienišas. Beveik visą išsitęsusį gyvenimą herojusbėga nuo prigimties, žmonių, neigdamas savyje Žmogiškumą. Jį pripažįsta ir dramatiškai priima tikkūrinio atomazgoje. Tada, kai jam belieka vienintelė prasminga sielos paguoda – atsisveikinti supasauliu, bent paskutiniaisiais gyvenimo metais atsidavus žalmėgių žmonijos gelbėjimo labui.Ar šioje mokslinės fantastikos, filosofijos ir netgi siaubo apysakoje yra vietos meilei, aistrai? Taip,tiesa tik vienpusei ir niekada neišsipildžiusiai. Tragiškas jausmas moteriai, kūrinio herojui tapspakopa aukštesnei, žmogiškai meilei. Ji, kaip savaiminis, nuoširdus įsitikinimas, laikomas svarbiausiu Žmogiškumo šaltiniu ir atsakymu į jo išsaugojimo klausimą.